Geros žinios apie blogą elgesį

Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę.

Knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie pakeis jūsų požiūrį į drausmę.

Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius,kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai. Jie atneša į audringas šeimas ramybę, neklaužadoms suteikdami gebėjimą save kontroliuoti ir net švelnindami kai kuriems vaikams diagnozuotų dėmesio ir nerimo sutrikimų simptomus.

Perskaitę šią knygą į nepageidautinus vaiko poelgius pradėsite reaguoti ne su panika, o su užsidegimu;  į netinkamą elgesį žvelgsite ne kaip į problemą, bet kaip į tikėtiną ir visiškai normalią šiuolaikinių vaikų brendimo dalį.

Kaip auklėti vaikus, kuomet jie sulaužo bendrą susitarimą?

Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę. Amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie gali pakeisti tėvų požiūrį į drausmę.  Perskaitę šią knygą į nepageidautinus vaiko poelgius pradėsite reaguoti ne su panika, o su užsidegimu, o į netinkamą elgesį žvelgsite ne kaip į problemą, bet kaip į tikėtiną ir visiškai normalią šiuolaikinių vaikų brendimo dalį.

Dalinamės autorės įžvalgomis ir patarimais, kaip mokyti savo atžalas disciplinos. Kaip namuose nustatyti tam tikras taisykles ir tvarką, kurios turėtų laikytis mažieji neklaužados? Kaip neprarasti emocinės savitvardos ir nepradėti šaukti ant savo vaikų, kuomet šios taisyklės būna pažeidžiamos?

Ką daryti, kai vaikai sulaužo bendrą susitarimą?

Vis daugiau tėvų, pedagogų ir psichologų sėkmingai taiko tyrimais grįstus drausmės modelius, kuriuos vienija trys elementai: ryšys, bendravimas ir gebėjimai. Jie atneša į audringas šeimas ramybę, neklaužadoms suteikdami gebėjimą save kontroliuoti ir net švelnindami kai kuriems vaikams diagnozuotų dėmesio ir nerimo sutrikimų simptomus.

Įsivaizduokime vieną dažniausių konfliktinių situacijų – kuomet vaikas praleidžia per daug laiko prie mobiliojo telefono ar kompiuterio ekrano. Paprastai ekranų naudojimo taisyklės yratinkamas kompromisas tarp vaikų noro papramogauti ir mūsų noro, kad jie per dieną užsiimtų kokia nors sveikesne veikla. Tačiau, ką daryti jeigu jūsų dukra pažeidė šias taisykles paimdama į rankas „iPad“ dar nebaigusi (tiksliau, net nepradėjusi) savo dienos darbų? Pavyzdžiui, kai jos kambaryje užtikante ją su planšetiniu kompiuteriu, ji pateikia nevykusį pasiteisinimą: „Negaliu pradėti skalbti, kol Marija man neatneš savo drabužių!“ Galite pasakyti, kad ją suprantate, tačiau vis tiek uždraudžiate jai vieną dieną naudotis ekranais, nes tokios buvo pasekmės pagal jūsų susitarimą.

Šios mokymosi modelio dalies dažnai nesupranta skeptikai. Net jei mes toleruojame šiokį tokį chaosą ir leidžiame vaikams dalyvauti priimant sprendimus, tai nereiškia, kad nėra jokių ribų. Žinoma, į rėkiantį vaiką paprastai stengiamės reaguoti apkabinimu, o ne liepimu eiti į savo kambarį. Užuot liepę savo vaikams ką nors padaryti, papasakojame apie jų veiksmų (arba neveikimo) poveikį kitiems. Tačiau, sulaužę mūsų bendrą susitarimą, jie turi susitaikyti su pasekmėmis.

Dėl to, kad stengiamės gerbti savo vaikų jausmus ir norus, supykę dėl kokio nors apribojimo, jie tikrai mums apie tai pasako! Įsivaizduokite, kaip minėta situacija uždraudus naudotis ekrainais, galėtų tęstis toliau. Visą likusį rytą jūsų dukra nieko daugiau nedaro tik bamba ir niurzga. Pirmiausia ji ilgai muistosi susiradusi vienintelę girgždančią kėdę, kol sesuo pradėjo dėl to skųstis. Tuomet ji grįžta pas jus su naujais argumentais prieš draudimą naudotis ekranais. Galiausiai ima garsiai dejuoti, kad ji niekam nerūpi. Kiekviena tokia provokacija kelia jūsų susierzinimą, bet jūs tvardotės. Jei įsitrauksite, tai tik pailgins konfliktą ir atitrauks jūsų dukros dėmesį nuo veiksmų pasekmių – draudimo naudotis ekranais – įsisąmoninimo.

Štai taip gali atrodyti efektyvi disciplina. Laikytis apribojimų ne visada lengva ir vaikas nebūtinai iškart ir su džiaugsmu puls bendradarbiauti. Tačiau jei būtumėte ją aprėkusi, kai ji pratrūko, jūsų nesusikalbėjimas būtų pailgėjęs. Jeigu būtumėte liepusi jai eiti į savo kambarį, ji tą laiką būtų praleidusi regzdama prieš jus keršto planus. Vietoj to ramiai pakartojote šeimos taisyklę ir nedarėte nieko daugiau. Tai suteikė jai erdvės nusiraminti.

Turite liautis manyti, kad bet kokiomis aplinkybėmis privalote rasti tinkamiausius žodžius ir priimti geriausius sprendimus. Patarimuose apie vaikų auklėjimą mums nuolat kartojama, kad svarbiausia yra nuoseklumas. Bet mes visi esame tik žmonės. Mums būna gerų dienų, kai turime begalę kantrybės, kad ramiai ir tvirtai nustatytume apribojimą nemandagiai besielgiančiam vaikui. Bet pasitaiko ir blogų dienų, kai prarandame savitvardą. Tačiau ir šių blogų dienų neturėtume gėdytis, nes jos suteikia galimybę parodyti savo vaikams pavyzdį, kaip atsiprašyti ir atsilyginti prasikaltus. Arba, jei spėjame save pagauti prieš pratrūkdami, tai proga parodyti pavyzdį, kad geriau pasidaryti penkių minučių pertrauką ir nusiraminti, o ne išlieti pyktį.

Auklėkite ne bausmėmis, o palaikymu ir iš anksto nustatyta tvarka

Be to, netiesa, kad bet koks vaikų auklėjimo metodas duoda rezultatų, jei yra nuosekliai įgyvendinamas. Įrodyta, kad nuolatinis savo vaiko plūdimas ar mušimas padaro ilgalaikę žalą. Nėra lengva įtikėti, kad vaikai gali ko nors išmokti be skausmo ar gėdos. Kai tik pradedate vietoj bausmių taikyti pasekmes, dažnai jūsų balso tonas gali skambėti kaip kaltinantis. Kaip rodo patirtis, apribojimai, be abejonės, yra sunkiausia šio vaikų auklėjimo metodo dalis. Norisi, kad įgyta patirtis būtų savaime iškalbinga ir vaikas galėtų pasimokyti iš pasekmių. Taigi, reikia pasitikėti mokymu.

Deja, tai taip pat reiškia, kad teks atsisakyti kai kurių vaiko auklėjimo priemonių, kurios gali atrodyti naudingos, ypač kai norime pasauliui parodyti, kokie geri tėvai esame. Tačiau daugiau nesiimsime jokių vaiko gėdinimų viešumoje ir daugiau jokio jų gelbėjimo nuo jų pačių klaidų, nesvarbu, ar tai būtų užmiršti pasiimti į mokyklą pietūs, ar sprendimas užsirašyti į skandavimo komandą, kurio vėliau gailimasi. Nors atrodo nemažas skirtumas, ar auklėji keturmetį, ar jau paauglį, pagrindinis principas išlieka tas pats: suteikite vaikams kuo daugiau teisių, pagrįstų palaikymu, nustatyta tvarka ir iš anksto sutartomis pasekmėmis.

Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikas dar nesugeba sugalvoti, kaip ryto rutiną padaryti sklandesnę, tačiau jis gali pasirinkti, ar nori apsirengti prieš pusryčius, ar po jų. Kita vertus, dešimtmetis jau pajėgus pats susidaryti grafiką po pamokų, apimantį savarankišką užkandžiavimą ir namų darbų ruošimą prieš einant žaisti. O antraklasis jau pakankamai suaugęs susitarti, kad jei mamytė su tėveliu sumokės už futbolo treniruotes, jis turės dalyvauti treniruotėse ir varžybose aštuonias sezono savaites, net jeigu jam tai nusibos jau pro trijų savaičių.

Tačiau svarbiausia atminti, kad nenutiks nieko baisaus, jei jūsų vaikai dėl ko nors nusimins. Kartais būtent šie nemalonūs jausmai paskatina žmones keistis. Turbūt suprantama, kad jūsų vaikai išsiugdys atsparumą tik patirdami nemalonius jausmus, o ne jūsų saugomi nuo bet kokio nusiminimo. Kai įgyvendinate kokį nors naują metodą, tokį kaip šis, konfliktų gali kilti, ypač jei jūsų vaikai jau paaugę.

Kaip žinoti, kad pasekmė iš tiesų nėra užmaskuota bausmė?

Laikykitės keturių principų:

1. Pasekmės turi būti susijusios su elgesiu, pagrįsto masto, pagarbios vaiko atžvilgiu ir žinomos iš anksto. Taigi, jei jūsų vaikui sunku prisiminti, jog reikia pastatyti dviratį garaže, galite sugalvoti kokią nors pasekmę, pavyzdžiui, savaitę negalės važinėtis dviračiu. Pasekmė vaikui atrodytų nesusijusi su jo veiksmu, jei už tai jam būtų uždrausta naudotis ekranais.
2. Būtų nepagrįsta dviračio netekti trims mėnesiams.
3. Būtų nepagarbu rėkti ant vaiko, koks jis neatsakingas, ir išvadinti jį visokiais žodžiais.
4. Ir, žinoma, nereikėtų skelbti nuosprendžio, kad jis savaitę negalės važinėtis dviračiu, jei dėl tokios pasekmės nesusitarėte iš anksto.

Taigi nesijaudinkite, kad turite sugalvoti kokią nors pasekmę kiekvienam problemų keliančiam elgesiui. Galite apie tai pagalvoti vėliau, nes tikėtina, kad situacija pasikartos. Toks laukimas nereiškia, kad jūs atleidžiate už netinkamą elgesį, tiesiog apie tai spręsite pasitaikius kitai progai.